Žmonės nemėgsta pasiaukojančių bendradarbių

Vasario 21, 2011

Dalintis su draugais | Facebook: LinkedIN: Twitter: Siųsti paštu: Spausdinti:

Regis, savaime suprantama, kad darbuotojai, kurie yra nesavanaudiški ir dirba dėl bendro kolektyvinio rezultato turėtų būti komandos sėkmės pamatas. Tačiau, Nobelio premijos laureatas Herbertas Simonas dar 1979 m. teigė, kad tokie žmonės grupėje yra reikalingi tik tam, kad savanaudiški komandos nariai turėtų ką išnaudoti.

Psichologijos profesorius Kreigas Parksas po atliktų tyrimų teigia, kad pasiaukojantys žmonės kolektyve nėra taip vertinami, kaip dauguma įsivaizduoja. Tiesa sakant, jie gali iššaukti tokią neigiamą reakciją, kad kiti komandos nariai gali norėti, jog šių pasiaukojančių bendradarbių jų kolektyve geriau išvis nebūtų.

Parksas atliko tyrimą, kuriame dalyvavo grupė žmonių, o jiems nežinant kompiuteris modeliavo itin savanaudiškų (nieko nepadaro – daug pasiima) ir itin pasiaukojančių žmonių elgseną (daug padaro – mažai pasiima). Pasiaukojantys šiuo atveju buvo tie, kurie prie komandos labo prisidėdavo akivaizdžiai daugiau nei kiti, tačiau pretenduodavo į mažesnį atlygį.

Iš tyrimo paaiškėjo, kad pasiaukojantys žmonės buvo beveik tokie patys nepopuliarūs, kaip ir jų priešingybės – savanaudžiai žmonės, kurie beveik niekuo neprisideda prie komandos darbo, tačiau pretendavo į didžiausią atlygį už komandos sėkmę.

Buvo išskirtos trys priežastys, kodėl pasiaukojantys žmonės nebuvo mėgstami. Pirma, tyrimo dalyviai save lygino su pasiaukojančiu komandos nariu ir šiame kontekste jautėsi prastai, nors ir jų rezultatai nebuvo blogi. Antra, dalis tyrimo dalyvių neigiamai atsiliepė apie pasiaukančius komandos narius, nes jie tarsi laužė taisykles. Yra priimta, kad už tam tikrą darbą yra gaunamas atlygis. Tie, kurie pasiaukojančiai dirbo daugiau nei kiti, tačiau prašė mažesnio atlygio už mažiau dirbusius kolegas, tarsi laužė šią normą. Trečia, daliai tyrimo dalyvių toks neracionalus elgesys pasirodė įtartinas ir jie manė, kad vėliau tai galėtų būti panauda prieš juos.

Reikia pabrėžti, kad tyrimo dalyviai nebuvo iš principo prieš nesavanaudiškus komandos narius; jie buvo priešiškai nusiteikę prieš tuos, kurie elgėsi pasiaukojančiai, tačiau už savo papildomas pastangas nepretendavo į didesnį atlygį. Labiausiai tyrimo dalyvius neramino disbalansas tarp darbo ir atlygio už darbą, kurį sukūrė pasiaukojantys komandos nariai.

Tai rodo, kad pasiaukojantys žmonės turėtų komandai aiškiai parodyti, kad papildomos pastangos yra asmeniškai naudingos.

Šaltinis: Parks, C. Harvard Business Review (2010). Your Most Helpful Colleague (Don’t You Hate Him?)

Parašykite komentarą
* pažymėtus laukus būtina užpildyti

  •